Kada Lietuvoje atsiras autonomiškai važiuojantys automobiliai? Deja, tikrai negreitai. Vos tik pasirodžius pirmajam autobusui be vairuotojo, jis bus apterliotas dažais taip sutrikdant jo testavimo planus. Lietuviai pasirodė esą dideli konservatoriai naujų technologijų srityje. Bet laikas viską keičia, o istorija parodo, kad naujovės nepriimamos dažniausiai dėl nežinojimo. Todėl norėtųsi kuo dažniau kalbėti apie automobilius be vairuotojo. Autonominiai automobiliai jau yra sukurti ir nuolatos tobulinami, nes visos autonominio vairavimo technologijos yra. Kameros, GPS navigacija, įvairūs greičio, judesio davikliai irgi veikia, tačiau dar yra nemažai iššūkių, su kuriais reikės susitvarkyti, norint įsileisti autonominius automobilius į mūsų šalį. Štai keletas svarbių dalykų, kuriuos reiktų žinoti apie autonominius automobilius ir jų technologijas.
Skirtingi automobilių autonomijos lygiai
Daugelis žmonių mano, kad autonominis automobilis yra tik tas, kuris visiškai gali važiuoti be vairuotojo įsikišimo. Vis dėlto, SAE (Society of Automotive Engineers) autonominio vairavimo lygiai svyruoja nuo 0 iki 5. 0 lygis – tai visiška vairuotojo kontrolė, o 5 lygis reiškia, kad automobilis gali važiuoti bet kur ir bet kokiomis sąlygomis be jokio žmogaus įsikišimo. Dabar dauguma rinkoje esančių automobilių siekia 2 arba 3 lygį, kur vairuotojas vis dar privalo būti pasirengęs perimti kontrolę. Kitaip tariant, autonomija turi daug daugiau niuansų, nei tik „yra“ arba „nėra“.
Saugumo paradoksas – žmonių elgesys kelia grėsmę
Nors autonominiai automobiliai kuriami siekiant sumažinti nelaimingų atsitikimų skaičių, dažnai didžiausia problema yra žmonės. Pavyzdžiui, keliuose jau dabar pasitaiko situacijų, kai kiti vairuotojai išnaudoja autonominių automobilių „mandagumą“, pvz., staiga įlenda priešais, žinodami, kad autonominis automobilis pristabdys. Ironiška, kad kuo autonominiai automobiliai tampa saugesni, tuo labiau neatsakingi vairuotojai linkę pasinaudoti jų saugumu. Taigi, kol technologija siekia sumažinti avarijų skaičių, žmogaus faktorius vis dar yra pagrindinis iššūkis.
Milžiniški duomenų kiekiai
Autonominiai automobiliai yra tikri duomenų „monstrai“. Jie naudoja jutiklius, radarus, lidarą (prietaisas nuotoliui nustatyti), kameras ir daugybę kitų sistemų, kad galėtų „matyti“ aplinką. Vienas autonominis automobilis per vieną valandą gali sugeneruoti net 1,4 terabaito duomenų! Įsivaizduokite, kiek duomenų surinktų visas autonominių automobilių parkas mieste per parą. Šie milžiniški duomenų kiekiai naudojami mokytis ir tobulinti automobilių gebėjimus, bet taip pat kelia didžiulius iššūkius duomenų saugojimo ir apdorojimo srityse. Nereiktų pamiršti, kad šie duomenys perduodami 5G ryšiu, kuris dar veikia ne visada sklandžiai ir pasiekiamas ne visur. Įvairiais skaičiavimais, autonominis automobilis gali sugeneruoti net 2 petabaitus duomenų per metus. Jei duomenys būtų apmokestinami, tai tokio autonominio automobilio kaina būtų tiesiog kosminė.
Teisiniai ir etiniai klausimai – neišspręsti rebusai
Autonominio vairavimo technologijos kelia ne tik techninius, bet ir rimtus teisinius bei etinius klausimus. Kas atsakingas už avariją: vairuotojas, automobilių gamintojas, programinės įrangos kūrėjas ar jutiklių tiekėjas? Be to, autonominiai automobiliai turi priimti sprendimus kritinėse situacijose – kaip, pavyzdžiui, susidūrimo neišvengiamumo atveju, kai būtina pasirinkti tarp skirtingų pavojingų veiksmų. Šie etiniai ir teisiniai rebusai dar nėra išspręsti, todėl autonominių automobilių reglamentavimas vis dar susiduria su reguliavimo kliūtimis.
Įtaka miesto infrastruktūrai ir planavimui
Autonominiai automobiliai žada ne tik pakeisti vairavimo patirtį, bet ir visiškai transformuoti miestų infrastruktūrą. Jei transporto priemonės galės autonomiškai judėti, gali sumažėti poreikis stovėjimo aikštelėms miesto centre – automobiliai tiesiog nuveš jus į vietą ir toliau važinės be jūsų. Taip pat autonominiai automobiliai galėtų leisti sumažinti kelio ženklų ir šviesoforų skaičių, nes transporto priemonės bendraus tarpusavyje. Kita vertus, tam reikės naujų investicijų į ryšių infrastruktūrą, kelių tinklus ir kitus miesto planavimo aspektus. Aišku, autonominius automobilius sunku įsivaizduoti siaurose Senamiesčio gatvelėse, kuriose kartais kelių ženklai prieštarauja vieni kitiems, nekalbant apie kamščius ir paliktus automobilius. Reikalingi tiesūs ir lygūs keliai, kuriuose būtų aiškus horizontalus žymėjimas, kad autonominiai automobiliai galėtų lengviau susivokti, kur ir kaip jiems galima važiuoti.
Kartais atrodo, kad skraidantys automobiliai pirmiau bus pradėti naudoti, o ne autonominiai. Turės pasikeisti ir vairuotojų požiūris į kelių eismo dalyvius, o tai dar viena labai sunki užduotis. Jei nesugebame praleisti dviratininko ar paspirtukininko, tai kaip reaguosime į transporto priemones be vairuotojo ir keleivių, važiuojančių paimti žmonių? Ateitis parodys…
